Pav.1 Pav. 2 Pav.3 Pav.4

AKSTIS            Seniai sukome galvas dėl randamų mažųjų iečių antgalių. Mūsų archeologai jiems specialaus pavadinimo netaiko, rusai šiuos radinius vadina „drotik“, anglakalbiai - „dart“, baltų kultūrą rekonstruojančių klubų gretose prigijo pavadinimas akstis. Kaip bebūtų, joks šių mažųjų antgalių pavadinimas šiuolaikiniam žmogui nieko nepasako apie šių antgalių panaudojimą. Nedidukai iečių antgaliai randami praktiškai visose baltų žemėse, daugiausiai jų turi lietuviai ir jotvingiai, tačiau nemažai ir žiemgaliai, žemaičiai bei kitos gentys. Jie gali būti tiek įmoviniai, tiek įtveriami su įvairios formos plunksnomis (nesigilinsime į archeologinę nomenklatūrą), tačiau jų dydis išskiria šiuos antgalius iš kitų. Jų lunksnos ilgis gali būti nuo1,5 iki 5–7 cm. (Pav. 1 Žiemgaloje, Jauneikių kapinyne rasti ietigaliai (nr. 2 ) ir Pav. 2 Lietuvoje, Obelių kapinyne rasti ietigaliai (nr. 2, 3, 4, 5)           Mus suglumino tai, kad jie visiškai netinkami standartinės mėtomos ieties funkcijai atlikti, tačiau archeologų visgi išskirti kaip ietigaliai. Šie antgaliai yra per maži ir per lengvi, kad metant ranka būtų įmanoma jais ką nors rimtai sužeisti. Versiją, kad tai tik mažos didelių ietigalių kopijos, pagamintos grynai įkapėms, trumpai pasvarstę iškart atmetėme - labai jau daug požymių, kad jos gamintos praktiniam naudojimui. Įmovinių įkočių plotis ir įtveriamų įkočių ilgis rodo, kad tai negalėjo būti ir paprasto lanko strėlių antgaliai - jie gerokai per dideli. Archeologinėje literatūroje nėra net mažiausios užuominos apie jų panaudojimą, lyg tai būtų savaime suprantama.           Žodžiu, ilgai sukome galvą, kaip šias geležėles būtų galima paversti mirtinu ginklu, kuris vertas kronikose aprašytos baltų ieties šlovės. Ipatijaus metraštyje, kur aprašyta kova prie Vorutos pilies, kaip savybingiausi atskirų tautų ginklai minimi: vokiečių - arbaletai, polovcų - lankai ir strėlės, o jotvingių – ietys. Tyrinėtojai pastebi, kad  „baltai svaido ietis ten, kur kitos tautos šaudo strėlėmis". Neabejojama lietuvių raitelių vikrumu bei miklumu, iš įvairių pusių apmėtant priešą svaidomosiomis ietimis ir piemenų lazdomis: „Quod intelligentes Lethones, velocitate equorum suorum eos undique circumvolant et, prout consuetudo eorum habet, circumferentur hac et illac, modo fugiendo, modo persequendo, et lancearum suorum ac pedorum missione plures vulnerant". ( p. 305, Ištrauka iš Henriko Latvio Livonijos kronikos apie lietuvių judrumą ir gebėjimą svaidyti ietis ir „piemenų lazdas“). Apie ką kalba senovės metraštininkai? Apie kokias ietis jie šneka, kodėl mūsų proteviai jas vertino labiau nei lanką?           Tada prisiminėme civilizuotame pasaulyje seniai užmirštą ginklą. Šis ginklas kadais buvo paplitęs visame pasaulyje, tačiau jis daug kur neperžengė akmens amžių ribos. Vis dėl to iki šių dienų jis yra naudojamas beveik visuose kontinentuose. Jį išlaikė civilizacijos nepaliestos tautelės. Daugelyje pasaulio vietų šitą ginklą žmonių rankose pakeitė lankas, bet kokiomis kryptimis šis ginklas buvo išstumiamas, kada ir kas tai sąlygojo, vis dar svarstoma ir vieningos nuomonės čia nėra. Kalbame apie senovinę svaidyklės ir ieties sistemą. Ginklas labai senas, tačiau  genealus ir paprastas. Ar galėjo mūsų protėviai būti išsaugoję šį ginklą? Ar galėjo juo naudotis dar X ar XII a.? Ar galėjo Vakarų ir Rytų metraštininkai, ėję į mūsų kraštus su priešų kariuomenėmis, minėti šio ginklo panaudojimą? Knietėjo išsiaiškinti ginklo praktiškumą pritaikius jį geležies amžiui. Šiuo eksperimentu norėjome patikrinti mažųjų antgalių panaudojimo efektyvumą svaidant juos svaidykle.

Pav.5 Pav.6 Pav.7 Pav.8

Eksperimentas:           Pasaulyje svaidyklių formos yra labai įvairios, visur jos gaminamos iš vietinės medžiagos. Mes taip pat naudojome mūsų girioms įprastas kietesnio medžio rūšis svaidyklių gamybai. Joms tinka visa lankų gamybai tinkanti mediena. Svaidykles pasigaminti yra paprasta, juolab, kad nedarėme jų labai sudėtingų. Aksties kotui taip pat tinka visa lankų ir strėlių gamybai tinkanti mediena. Aksties koto gamybai reikėtų skirti atskirą straipsnį, nes tai yra sistemos veikimo raktas ir sudėtingiausia sistemos dalis. Antgalius pasirinkome skirtingų tipų ir iš skirtingų regionų. Įmoviniai iš Žiemgalos, Jauneikių kapinyno, įtveriami iš Lietuvos, Obelių kapinyno. Visi datuojami VII-XII a. Pav. 3, Pav. 4. Pirmą kartą išbandžius ginklą, jis iškart įgavo prasmę. Įgudęs, gerai savo aplinką pažįstantis žmogus tokį ginklą gali pasigaminti be didelio vargo. Visko, ko jam reikia, jis gali rasti aplink save, tik ietigalį reikia nusikaldinti pas kalvį. Pav. 5, Pav. 6. Išmokti tokios aksties svaidymo pagrindų žmogus gali per kelias valandas, tačiau tam kad sviestų taikliai, tinkama trajektorija ir toli, reikia gerokai pasimokyti.  Pav. 7, Pav. 8.

Rezultatai: Mušamoji tokio ietigaliuko galia gali bent du ar tris kartus viršyti įprastos, ranka metamos ieties mušamąją galią. Net ir prasčiausiai sureguliuotu ginklu tokią akstį galima nusviesti bent dvigubai toliau nei ranka metamą ietį. Gerai sureguliuotas ginklas leidžia bet kokiam piemeniui sviesti tokią ietį (akstį) kaip dabartiniai ieties mėtymo čempionai, mat valdyti šį ginklą reikia ne jėgos, o  įgūdžių. Kadangi ginklas iš esmės yra skirtas medžioklei, įgudus akstį galima mėtyti labai taikliai. Viskas, ko reikia šiam ginklui pasigaminti, kiekvienam gamtoje gyvenančiam žmogui yra po ranka, išskyrus antgalį. Praradus svaidyklę, naują, primityvią, bet veiksmingą galima pasidaryti čia pat – miške - iš bet kokio medžio. Žygyje, žmogus gali laisvai su savimi neštis apie 10-15 tokių aksčių. Puikus ginklas pasaloms, staigiems išpuoliams prieš didesnes pajėgas. Stabdant, demoralizuojant stambius kariuomenių dalinius, dengiant atsitraukimus. Veiksmingas tiek atvirame lauke, tiek ir miške.           Tad pateikiame savo eksperimentą Jūsų teismui. Tai kas pavyko mums, yra tik pati pradžia, leidžianti toliau tobulinti šį ginklą, kuris dar gali pateikti daug staigmenų, todėl mes tvirtai nesakome, kad mūsų Protėviai akstis svaidė būtent taip. Tačiau viso šio bandymo metu jutome, kad darome kažką be galo įprasto ir savaime suprantamo, visas darbas virsdavo į malonią ir jaukią rutiną, tarsi nebūtų jokios paslapties ir jokio nežinojimo.

© Kovarnis