|

Jie čia atėjo pirmieji, kai žemė išsivadavo iš ledo gniaužtų. Ši Žemė buvo svetinga ir priglaudė juos kaip savo vaikus: maitino, mokė ir augino jų dvasią. Ilgainiui tarp Žemės ir žmogaus atsirado ypatingas gyvybinis ryšys. Už pagarbą ir meilę savo Žemei šie žmonės buvo priimti į gyvybės ir darnos ratą. Žmogus tapo šios žemės dalimi. Žmonės kaip medžiai įleido čia savo šaknis. Išaugo ir iškerojo visi skirtingi, bet vienodai tvirti ir gajūs. Gyvybės ratas sukosi visiems vienodai, ir žmonėms nereikėjo daugiau. Taip jie gyveno tūkstančius metų, iš kartos į kartą nešdami pagarbą savo Žemei ir savo protėviams. Šventėmis ir papročiais, dainomis ir pasakomis, legendomis ir padavimais iš kartos į kartą, iš žmogaus į žmogų Protėviai perdavė mums žinią apie save, ir tai yra didžiausia dovana, kokią tik galėjome gauti.   Žinia iki mūsų brovėsi per šimtamečius karus, apėjo tūkstančius pasalų ir spąstų, perlėkė per aukščiausias sienas ir storiausias uždangas. Ji kovojo, kėlė sukilimus, slapstėsi partizanų bunkeriuose, ruseno pavergtų žmonių laisvose širdyse. Tik Protėvių valios ir stiprybės dėka mes šiandien apie Juos žinome.    Ši Protėvių žinia kviečia mus pažvelgti į laikus, kai Jie gyveno savo aukso amžių darnoje su Žeme. Protėviai perdavė šią žinią tam, kad iš naujo išmoktume savo gimtąją Žemę matyti taip, kaip matė Jie, ir vėl galėtume atrasti senąją gyvybės išmintį.

Mes stengiamės pažinti savo protėvių - baltų genčių - gyvenseną Lietuvos valstybės priešaušryje - VII-XIII a., kai kiekviena gentis turėjo unikalų identitetą ir gyveno savitą gyvenimą viena šalia kitos, tačiau aiškiai apibrėžtose žemėse. Stengiamės pažinti savo kilmę ir taip atrasti ryšį su savo Žeme ir Protėviais. Kad pajustume Jų kasdienybę, stengiamės kuo tiksliau atkurti Jų darbužius, kasdieninius daiktus ir buitį. Kad patirtume Jų išgyvenimus, kaunamės Jų ginklais, dėvėdami Jų šarvus. Stengiamės vaikščioti Protėvių keliais, Jų miškais ir kloniais, kad pajustume pasaulį taip, kaip juto Jie. Dalyvaudami įvairiuose renginiuose, organizuodami festivalius ar skaitydami paskaitas, mes stengiamės, kad žmonės, ypač ateinanti karta, sužinotų apie mūsų tautos ištakas, apie senojo žmogaus ekologinį požiūrį į aplinką, leidusį mums išgyventi tokioje nedidelėje vietoje beveik 13 000 metų, gyvenant sėsliai. Protėvių pavyzdžiu siekiame motyvuoti ateinančios kartos meilę savo kraštui. Tik taip galime perduoti Protėvių žinią ateinančioms kartoms.

© Kovarnis